pradi
 

















 
 
 
 
 Popieiaus Benedikto XVI laikas vyskupams apatalikojo laiko motu proprio datae SUMMORUM PONTIFICUM paskelbimo proga
 
 

 

Jo Šventenybs popieiaus Benedikto XVI laikas vyskupams
apatalikojo laiko „motu proprio datae“
SUMMORUM PONTIFICUM
dl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo
paskelbimo proga

Brangs Broliai Vyskupai!

Kupinas didelio pasitikjimo bei vilties, js, Ganytoj, rankas teikiu naujo apatalikojo laiko „motu proprio datae“ dl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo tekst. Dokumentas yra ilg apmstym, daugybs pasitarim ir maldos vaisius.

Naujienos ir vertinimai, skelbti neturint utenkamos informacijos, sukl nemenk painiav. Reakcij projekt, kurio turinys, tiesa sakant, nebuvo inomas, bta labai vairi – nuo diugaus pritarimo iki grieto neigiamo nusistatymo.

Dokumentas daugiausiai kl du bgtavimus, kuriuos iame laike iek tiek isamiau ir noriau aptarti.

Pirmiausia bijota, jog ia palieiamas Vatikano II Susirinkimo autoritetas bei suabejojama vienu i jo esmini sprendim – liturgijos reforma. Toks bgtavimas nepagrstas. Šiuo atvilgiu pirmiausia pasakytina, kad popieiaus Pauliaus VI paskelbtas ir vliau popieiaus Jono Pauliaus II dviem leidimais i naujo ileistas Miiolas yra Eucharistijos liturgijos prastin forma – forma ordinaria. Tuo tarpu paskutinis iki Susirinkimo Missale Romanum variantas, paskelbtas 1962 m. valdant popieiui Jonui XXIII ir naudotas Susirinkimo metu, gali bti naudojamas kaip liturgijos ventimo forma extraordinaria. Apie iuos du Romos miiolo variantus nedera kalbti kaip apie „du ritus“. Veikiau tai vieno ir to paties rito dvejopas naudojimas.

Dl 1962 m. Miiolo kaip Mii liturgijos forma extraordinaria naudojimo, tai noriau atkreipti dmes, kad is Miiolas niekada nebuvo teisikai atauktas, ir todl visada i principo juo leidiama naudotis. Paleidiant apyvart naujj Miiol, neatrod btina nustatyti ypatingas ankstesnio Miiolo taikymo normas. Veikiausiai manyta, jog kilusius individualius atvejus pavieniui bus galima isprsti vietoje. Taiau netrukus pasirod, kad nemaai moni, pirmiausia tose alyse, kur dl liturginio sjdio daugelis gavo nemenk liturgin ugdym bei ankstesns liturgijos ventimo formos gil, vidin painim, liko smarkiai prisiri prie io nuo vaikysts pastamo Romos rito. Visi inome, kad arkivyskupo Lefebvre’o vadovaujamame sjdyje senojo Miiolo laikymasis tapo ioriniu tapatybs enklu; taiau dl to vykus atskilim lm daug gilesns prieastys. Daug moni, aikiai pripainusi Vatikano II Susirinkimo saistomum ir likusi itikimais popieiui bei vyskupams, vis dlto troko susigrinti jiems brangi ventosios liturgijos form, juolab daug kur veniant naujojo Miiolo nuostat itikimai nesilaikyta, ir jis pats tiesiog laikytas leidimu ar net pareigojimu praktikuoti „krybikum“, danai slygodavus vargiai pakeniamus liturgijos ikraipymus. Kalbu remdamasis savo patyrimu, nes pats kartu igyvenau vairiop lkesi bei sumaii enklinam etap. Ir pats maiau, kaip giliai savavalik liturgijos ikraipym bdavo eidiami Banyios tikjime visikai siaknij mons.

Todl popieius Jonas Paulius II jaut pareig 1988 m. liepos 2 d. „motu proprio“ Ecclesia Dei paskelbti 1962 m. Miiolo taikymo gaires; ia nebta smulki nurodym, vyskupai tik bendrai akinti dosniai atsiliepti tikinij, praani itaip taikyti Romos rit, „teistus trokimus“. Tuo metu popieius pirmiausia norjo padti Šv. Pijaus X brolijai atgauti visik vienyb su Petro pdiniu ir mgino ugydyti vis skausmingiau jauiam aizd. Toks susitaikymas, deja, dar netapo tikrove, taiau ne viena bendruomen, kupina dkingumo, io „motu proprio“ galimybmis pasinaudojo. Taiau sunkus liko 1962 m. Miiolo taikymo u i grupi rib klausimas, nes tam trko tiksli teisini norm, juolab kad ir vyskupai tokiais atvejais neretai baimindavosi, kad nebt sukelta abejoni Susirinkimo autoritetu. Ikart po Vatikano II Susirinkimo buvo galima manyti, kad naudojimosi 1962 m. Miiolu poreikis apsiribojs su juo uaugusi vyresnio amiaus moni karta, taiau dabar aikiai pasirod, jog i liturgijos form atranda, potrauk jai jauia ir joje jiems ypa tinkam susitikimo su veniausija Eucharistija pavidal velgia jauni mons. Todl kilo aikesns teisins reglamentacijos poreikis, kurio 1988 m. „motu proprio“ laikotarpiu dar nebuvo galima numatyti; iomis normomis taip pat siekiama ilaisvinti vyskupus i pareigos vis i naujo svarstyti, kaip vairias situacijas atsiliepti.

Antra, diskusijose dl laukiamo „motu proprio“ bgtauta, jog 1962 m. Miiolo platesnio taikymo galimyb parapinse bendruomense sukelsianti netvark ar net susiskaldym. Ir tokia baim man neatrodo pagrsta. Senojo Miiolo taikymas suponuoja tam tikr liturginio ugdymo lyg ir tam tikr lotyn kalbos imanym; nei viena, nei kita nra danas reikinys. Jau ios konkreios prielaidos aikiai rodo, kad naujasis Miiolas neabejotinai lieka Romos rito forma ordinaria ne tik dl teisini norm, bet ir dl faktins tikinij bendruomeni padties.

Tiesa, jog netrksta perdjim ir kai kada socialini aspekt, nederamai susijusi su prie senosios lotynikosios liturgins tradicijos prisiriusi tikinij laikysena. Js meil ir pastoracin imintis bus paskata bei gair tobulti. Apskritai abi Romos rito naudojimo formos galt viena kit praturtinti: senj Miiol galt ir turt bti traukti nauji ventieji ir kai kurios naujos dkojimo giesms. Ecclesia Dei komisija, palaikydama ry su vairiomis usus antiquior sipareigojusiomis institucijomis, itirs praktines galimybes. Šveniant Miias pagal Pauliaus VI Miiol bt galima stipriau negu iki iol irykinti sakralum, traukiant daugel moni prie senosios formos. Patikimiausias laidas, kad Pauliaus VI Miiolas vienys parapines bendruomenes ir bus j mgstamas, yra labai pagarbus ventimas laikantis vis nurodym; tai leidia irykti io Miiolo dvasiniams turtams bei teologinei gelmei.

Taip priartjau prie pozityvios prieasties, paskatinusios mane iuo „motu proprio“ papildyti 1988 m. paskelbtj. Kalbama apie vidin susitaikinim Banyios gelmje. velgiant praeit, ami tkmje Kristaus Kn draskiusius susiskaldymus, susidaro spdis, kad kritiniais momentais, kai tokie susiskaldymai kildavo, Banyios vadovai nesiimdavo pakankam veiksm, kad bt susitaikyta ir ilaikyta ar atgauta vienyb; susidaro spdis, jog dl susiskaldym sutvirtjimo i dalies kaltas Banyios aplaidumas. Toks vilgsnis praeit iandien mus pareigoja dti visas pastangas, kad visi tikrai troktantys vienybs toje vienybje ilikt ar j i naujo pasiekt. galv man ateina ie Pauliaus odiai i Antrojo laiko korintieiams: „Ms lpos atvirai jums prabilo, korintieiai, ms irdis jums erdvi tapo. Mumyse jums ne per ankta; ankta js pai irdyse. Tad atsimokkite tuo paiu <...> ir praplskite savo irdis!“ (2 Kor 6, 11–13). Paulius tai sako kitokiame kontekste, taiau jo kvietimas gali ir turi bti mums aktualus ir ia tema. Dosniai praplskime savo ird ir leiskime engti ten viskam, kam erdvs teikia pats tikjimas.

Abu Romos miiolo leidimai vienas kitam neprietarauja. Liturgijos istorijoje esama augimo bei paangos, bet ne pertrkio. Kas buvo venta ankstesnms kartoms, tas lieka venta bei didinga ir mums ir negali bti staiga visikai udrausta ar net staiai laikoma alinga. Visiems bus naudinga sergti Banyios tikjime bei maldoje iaugusius turtus bei suteikti jiems tinkam viet. Akivaizdu, kad ir senosios taikymo formos besilaikanioms bendruomenms priklausantys kunigai, troktantys gyventi visika bendryste, negali i principo atmesti ventimo pagal naujsias knygas. Visikas naujojo rito atmetimas nedert su jo verts bei ventumo pripainimu.

Baigdamas, brangs Broliai, noriau pabrti, kad iomis naujomis normomis js valdia bei atsakomyb – nei liturgijos, nei js tikinij pastoracijos atvilgiu – niekaip nesumenkinami. Juk kiekvienas vyskupas yra liturgijos tvarkytojas savo vyskupijoje (plg. Sacrosanctum Concilium, 22: Sacrae Liturgiae moderatio ab Ecclesiae auctoritate unice pendet quae quidem est apud Apsotolicam Sedem et, ad normam iuris, apud Episcopum).

Tad nieko neatimama i vyskupo, kurio uduotis rpintis, kad visa vykt taikiai ir giedrai, valdios. Ikilus kokioms nors problemoms, kuri nestengs isprsti klebonas, ordinaras visada, taiau kartu visikai laikydamasis „motu proprio“ nustatyt nauj norm, gals sikiti.

Be to, kvieiu Jus, brangs Broliai, prajus trejiems metams po io „motu proprio“ sigaliojimo, atsisti Šventajam Sostui praneim apie savo patirtis. Jei tikrai ikils rimt sunkum, bus galima iekoti bd, kaip juos paalinti.

Brangs Broliai, dkingumo ir pasitikjimo kupina dvasia iuos „motu proprio“ puslapius bei normas patikiu Js kaip ganytoj irdiai. Visada prisiminkime apatalo Pauliaus odius Efezo vyresniesiems: „Bkite rpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyr vyskupais, kad ganytumte Dievo Banyi, kuri jis yra sigijs savo krauju“ (Apd 20, 28).

Patikiu ias normas Marijos, Banyios Motinos, galingam utarimui ir nuoirdiai teikiu savo apatalikj palaiminim Jums, brangs Broliai, js parapij klebonams ir visiems kunigams, Js bendradarbiams, taip pat visiems Js tikintiesiems.

Duota prie ventojo Petro, 2007 m. liepos 7 d.

BENEDICTUS PP. XVI
______________________________________________

Lietuvikas vertimas „Banyios ini“

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi